XX a. fizikos ir filosofijos panoramoje Davidas Bohmas iškyla kaip lyderis, gebantis peržengti mokslo ir dvasingumo ribas. Jo idėjos apie numanomą tvarką ir holografiją ne tik paveikė kvantinės fizikos sritį, bet ir atvėrė naujus kelius šiuolaikinei filosofinei minčiai.

Bohmas gimė 1917 m. Vilkes-Barre, Pensilvanijoje, žydų kilmės šeimoje. Augdamas pasaulinių konfliktų ir politinių neramumų paženklintoje epochoje (prisiminkime Didžiąją depresiją ir Antrąjį pasaulinį karą), jaunasis Bohmas išsiugdė nepasotinamą smalsumą jį supančiam pasauliui. Berklio universitete jis apgynė daktaro disertaciją pas Robertą Oppenheimerį.

XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje kvantinei fizikai būdingos mokslinės revoliucijos metu suklestėjo teorijos, kurios metė iššūkį žmogaus intuicijai. Tačiau kol daugelis fizikų gilinosi į sudėtingas matematines struktūras, Bohmas susitelkė į paprastą, bet gilią idėją - "numanomos tvarkos" idėją. Skirtingai nuo "aiškios tvarkos", kuri atspindi akivaizdžią, stebimą tikrovę, numanoma tvarka reiškia gilesnį tikrovės lygmenį, tam tikrą pamatinę tvarką, kuri jungia viską, kas egzistuoja.

Ši idėja panaši į senąsias filosofinių ir dvasinių tradicijų koncepcijas, pavyzdžiui, taoizmo tao arba induizmo advaita vedantos idėją, teigiančią, kad visi daiktai yra fundamentaliai vieningi. Bohmas teigė, kad mūsų tikrovės suvokimas yra ribotas ir kad mokslas turėtų siekti ištirti paslėptus matmenis, kad geriau suprastų visatą.

Bohmas ne tik kūrė mokslines teorijas, bet ir siekė atviro ir nuoširdaus dialogo, todėl bendradarbiavo su tokiomis asmenybėmis kaip filosofas Džiddu Krišnamurti, su kuriuo ilgai ir vaisingai intelektualiai bendravo.

Viena iš įsimintiniausių Bohmo frazių:

"Mūsų požiūrį į pasaulį trikdo susiskaidymas tarp daiktų ir tarp mūsų ir to, ką stebime".

Šis teiginys puikiai atspindi jo įsitikinimą, kad norint iš tiesų suprasti tikrovę, būtina laikytis integruojančio ir holistinio požiūrio.

Nors Bohmas buvo giliai įsišaknijęs moksle, jo vizija toli peržengė laboratorijos ribas. Viename garsiausių savo darbų "Visuma ir implicitinė tvarka", pirmą kartą paskelbtame 1980 m., Bohmas išdėstė savo idėjas apie implicitinę tvarką ir tikrovės prigimtį. Knygoje jis rašo:

"Holograma yra pavyzdys, kaip kiekviena dalis apima visumą. Kiekviena informacija yra numanoma kiekvienoje dalyje, o dalys priklauso viena nuo kitos".

Davido Bohmo gyvenimas ir kūryba kviečia tyrinėti ne tik fizikos dėsnius, bet ir gilesnes mokslo, filosofijos ir dvasingumo sąsajas.

Epigrafiniai jo žmogiškosios kelionės apibrėžimai galėtų būti apibendrinti šiais žodžiais:

Mąstytojas, peržengiantis ribas: Bohmas tyrinėjo tai, kas slypi už pripažintų mokslo ribų, žengdamas į filosofijos ir metafizikos sritį.

Visumos fizikas: jis tikėjo holistiniu požiūriu į visatą, kurioje viskas tarpusavyje susiję, kaip tai išreiškė savo numanomos tvarkos teorijoje.

Mokslo maištininkas: jo idėjos, dažnai prieštaraujančios vyraujančiam to meto mąstymui, atspindėjo nepriklausomą ir novatorišką dvasią.

Pagrindinės vienovės ieškotojas: Bohmas siekė atrasti paslėptą vienovę, kuri yra fenomenalaus pasaulio pagrindas.

Dialogo ir naujojo humanizmo pradininkas: Bohmas buvo ne tik mokslininkas, bet ir propagavo "Bohmo dialogą" kaip metodą, padedantį įveikti bendravimo ir suskaidyto mąstymo kliūtis.

Šie trumpi apibrėžimai atspindi jo intelektualinio ir žmogiškojo charakterio sintezę, pasižyminčią nuolatinėmis gilios ir vientisos tikrovės paieškomis tiek fizikoje, tiek mąstyme.

Pavadinimo apibrėžimu (žmogus ne vietoje) siekiama apibendrinti visas šias savybes, tačiau būtų buvę galima vartoti tokius...