1530 m. garsus Veronės humanistas ir mokslininkas Gi-rolamo Fracastoro paskelbė vieną žinomiausių savo darbų, paremdamas „seminaria" teoriją – labai mažus gyvus organus, dalyvaujančius visuotiniame savęs kūrimo ir naikinimo procese. Pasak Fracastoro, viskas vyksta spontaniškai generuojant ir plintant ne vietoje, pasaulio sieloje. Todėl Fracastoro sujungia mokslinę patogenų sampratą su filosofine globaliai susieto kosmoso samprata, kurioje įvykiai koegzistuoja pagal „sympathia rerum" ryšį, mistišką trauką tarp materialių dalykų ir jų intymios esmės.

Keista, bet po penkių šimtmečių kvantinė fizika, remdamasi mokslu, siūlo visatos koncepciją, kurioje kiekviena dalelė yra sujungta su visomis kitomis, ryšiu, kuris pranoksta visus klasikinės fizikos dėsnius. Šiame kontekste viskas susilieja į puikų kosminio sinchroniškumo planą. Ar įmanoma kiekvieną objektą ir kiekvieną įvykį sudėti į iš anksto numatytą piešinį? Tai tikrai įmanoma sinchroniniu požiūriu. Sinchroniškumas, pradedant nuo pirminės Carlo Jungo minties, nubrėžia evoliucinio projekto, lydinčio žmoniją, linijas link maksimalaus savimonės lygio. Šiame kelyje kiekvienas sinchroninis įvykis, pavyzdžiui, kelis pastaruosius dešimtmečius išplitusios epidemijos, išeina iš atsitiktinumo ribų ir įgauna aiškiai apibrėžtą prasmę žmonių rūšies ir kiekvienos gyvos būtybės istorijoje. Sinchroniškumas peržengia kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kad patvirtintų, jog niekas nėra atsitiktinumo dalis, o viskas kyla neįtikėtiname tikimybių tinkle.