Vieną žiemos popietę dėdė Povilas sniego pusnyje randa sušalusią savo mažąją dukterėčią. Parsineša namo, sušildo. Nuo tos akimirkos mergaitės gyvenimas tampa viena didžiule gėla ir paslaptimi, kurios ji nepatiki niekam. Kodėl? Juk gyvena darnioje šeimoje, šalia ištikimi draugai, mylimas pusbrolis, rūpestingas mokytojas. Gal todėl, kad viskas tėra tik liguistos jautraus vaiko fantazijos? Kur tiesa ir kas ją suras?

Visais požiūriais intensyvus romanas skaitytoją stato į akistatą su žmogaus gyvenimo esmėmis: Dievo Įsakymais ir jų trauka, šėtono gundymais, dvasinėmis kryžkelėmis ir kančiomis, siekiant ir laimės, ir prasmės, ir doros. Nuo pat pirmo puslapio junti šauksmą - gamtos, meilės, nuodėmės, kaltės, pasiteisinimo. Atidaus skaitymo reikalaujantis kūrinys autorės valia ir pastangomis nenori būti tik paprastas pasiskaitymas. Ar herojai - silpnos ir bejėgės būtybės prieš šių dienų gyvenimą, nepaliekantį prošvaisčių laimei? Į šį sudėtingą klausimą autorei gali padėti atsakyti patys skaitytojai. Galbūt kai kam šis romanas atrodys tiesiog nelaiminga pasileidusios mergiotės istorija..